Jus esate cia: Antikristas  

ANTIKRISTAS

1 dalis

Įžanga
Žinios apie Antikristą
Žvilgtelėjimas į Antikristo asmenį



I˛anga

Kodėl mums turėtų rūpėti Antikristo tema, jei daug svarbiau yra priimti Evangelijos žinią ir gilintis į ją? Be jokių abejonių, suprasti ir skleisti gerąją naujieną yra būtina ir svarbu, tačiau tiems, kurie gyvena sekdami Kristumi, suteikiama dar ir pranašiška atsakomybė. Ji ne tik akina būti budriems mūsų pačių gyvenime, bet gali pasitarnauti ir kitiems - tiek tikintiesiems, tiek ir visiems žmonėms.

Deja, galima tikėtis Antikristo atėjimą lydinčių įvairių klaidinančių reiškinių, kaip kad esame patyrę iš komunistinės ir nacistinės propagandų. Todėl gali būti, kad rafinuota Antikristo klasta bus sunkiai atpažįstama. Nors „dvasių skyrimo“ dovana yra svarbiausias žmonijos ginklas, ypač žmonėms, klausantiems Dievo ir atpažįstantiems Jėzaus Balsą (1), tačiau Antikristas taip supainios žmones, jog tai bus nesuvokiama visiems. Todėl reikia ypatingos dvasių skyrimo dovanos norint įžvelgti ir suvokti subtilius skirtumus, tarp dieviškosios, žmogiškosios ir piktosios dvasios, kurios dažnai veikia žmoguje vienu metu. Be to, šėtonas gali apsimesti „Šviesos Angelu“ (2). To galima tikėtis iš visų, susijusių su Antikristo asmeniu ir dvasia. Taigi šiandieninis Antikristo pasirodymas nebus lengvai identifikuojamas, kaip, pavyzdžiui, antikrikščioniškos komunistinės sistemos, "Trečiojo Reicho" ar žiauriųjų Romos imperatorių laikais.

"Baltos Lelijos" misija yra būtina. Tiek tikintieji ar Dievo ieškantys, tiek žmonės, pastebintys negatyvius pokyčius, bet nesuprantantys šių dalykų kilmės, turėtų būti geriau supažindinami, kas yra aktyvioji “antikristinė dvasia”.

Tik labiau pasitikėdami Dangiškojo Tėvo gerumu ir stiprindami tikėjimą, galėsime duoti atkirtį augančiam antikristiniam sąjūdžiui. Tuomet eschatologinių įvykių šviesoje galėsime laukti antrojo Kristaus atėjimo ir vadovautis žodžiais iš Luko evangelijos: „Kai visa tai prasidės, atsitieskite ir pakelkite galvas, nes jūsų išvadavimas arti“. (3)

Ši misija neturi sukelti visuotinių aimanų dėl "blogų laikų". Priešingai, turime aiškiai suvokti dalykus meilėje ir tiesoje bei priimti kvietimą su Dievo pagalba atsispirti blogiui ir viskam pasiryžus tarnauti Dievo karalystei!
Taip pat svarbu apginti Dievo garbę, nes tos pačios nesantaiką tarp Dievo ir žmonių kurstančios jėgos nori iškreipti ir tikrą Dievo paveikslą bei pakenkti bičiuliškiems santykiams su Dievu (4).

Minėdami Antikristą, turime omenyje Antikristą, kuris pasirodys prieš antrąjį Kristaus atėjimą. Jei pasirodys nauja antikristinė asmenybė, Dievas pats parodys, ar tai paskutinis Antikristas, ar vienas jo pirmtakų!

Šis tekstas apie Antikristą nėra baigtas, bet bus tęsiamas įvairiais apmąstymais, meditacijomis ir bus atnaujinamas, papildomas ir ilgainiui keičiamas.

(1) Jn 10,4-5
(2) 2 Kor 11,14
(3) Lk 21,28
(4) Pr 3,1-3

atgal




ˇinios apie Antikrista

Šventasis Raštas teigia, kad "pražūties sūnus" (5) pasirodys prieš antrąjį Kristaus atėjimą.

Daug buvo rašoma ir spėliojama apie šį „pražūties sūnų“. Pateikiamas visas vardų sąrašas! Jis siekia Romos imperatoriaus Nerono laikus ir apima net šių laikų asmenybes, tokias kaip, pavyzdžiui, Jungtinių Valstijų prezidentas Obama! Popiežiškoji institucija nuolat patiria akistatą su Antikristu. Kiti - islamą laiko religija, turinčia antikristinių ženklų. Kai kurie mano, kad Antikristas yra tik mistinė figūra, bendroji blogio išraiška. Dar kiti tokią išraišką įvardina kaip dvasinę srovę, prieštaraujančią Kristui ir krikščioniškoms vertybėms. Daugelis šių nuomonių ir prielaidų yra rimtos, bet taip pat yra ir sunkiai suvokiamų idėjų. Šiandieniniame roko ir pop muzikos pasaulyje susiduriame su aliuzijomis į Antikristą , o kai kurie atlikėjai tikrai atrodo įtakoti blogio jėgų.

Vienas autentiškiausiai pasisakančių šia tema autorių yra rusų mąstytojas Vladimiras Solovjovas (1853-1900). Prieš pat mirtį jis pajuto poreikį parašyti „Trumpą Antikristo istoriją“.
Tikėtina, kad anglas katalikų kunigas Robertas H. Bensonas (1871-1914) žinojo apie šią knygą. Savo romane "Pasaulio viešpats", jis gyvai aprašo, kaip Antikristas naudojasi valdžia, ir vėliau tampa žiauriu diktatoriumi, ypač persekiojančiu krikščionis!
Lietuvis Antanas Maceina (1908-1987) savo brandžiame veikale „Niekšybės paslaptis“, pirmiausiai pasirodžiusiame vokiečių kalba, V.Solovjovo “Antikristo istoriją” sąmoningai bandė nagrinėti kaip Kristaus priešininko teologiją.

Šie trys, o ypač du rytų europiečių veikalai yra svarūs ir informatyvūs, tačiau reikėtų atsižvelgti ir į kai kurių Bažnyčios tėvų bei kitų autorių pranašiškus liudijimus. Žinoma, nelieka nepastebėti ir šiuolaikiniai liudijimai, bei savaime suprantama –tiek, kiek Dievas leis – mūsų intuicija. Nors remsimės visais šiais svarstymais, pagrindu bus Šventojo Rašto atitinkamos ištraukos.

(5) plg. 2 Tes 2,3-12

atgal




ˇvilgtelejimas i Antikristo asmeni

a) Antikristas demoniškų jėgų pagalba sieks būti garbinamas kaip Dievas!

Imituodamas Kristų, Antikristas klaidins žmones. Jis, veikiamas demoniškos jėgos ir būdamas jos įsikūnijimu, bus giliai užvaldytas ir išimtinai įsipareigojęs sau reikalauti dieviško garbinimo. Toks buvo pirmasis aukščiausiojo angelo, pavirtusio velniu, troškimas būti „kaip Dievas“, siekiant vien tik Jo Visagalybės ir ne Jo begalinio gerumo. Jis jau nebenorėjo tarnauti, bet troško valdyti pats!
Naujojo Testamento gundymo istorijoje šėtonas prisiartina prie Jėzaus, norėdamas, kad šis jį pagarbintų, ir žadėdamas Jam visas „pasaulio karalystes“ (6). Antikristas, būdamas šėtoniškos jėgos instrumentu, siekia to paties! Iš pradžių jis mokės tai nuslėpti, tačiau toks tikslas bus visuose jo žodžiuose ir veiksmuose.

b) Antikristas - giliai puolęs žmogus šėtono įtakoje

Kai kurie autoriai žengia dar toliau manydami, jog norėdamas pasišaipyti pamėgdžiojant nekaltą Jėzaus gimimą, šėtonas susijungs su "prostitute" ar mergele. Tokiu atveju, Antikristas būtų fiziškai susijungę angelas ir žmogus. Kristaus kaip Dievo Sūnaus Įsikūnijimas Žmogaus Sūnumi yra toks unikalus Dieviškas įvykis, kad vargu, ar kūrinys galėtų jį pamėgdžioti. Nepaisant daugybės šėtoniškų būtybių galių, šėtonas nėra visagalis ir gali veikti tik savo, kaip sukurtosios būtybės, rėmuose. Tačiau būdamas angelu, jis daug žino apie įstatymus ir prigimtines visatos galimybes. Būtent todėl jis gali suklaidinti žmones „stebuklais“. Retkarčiais egzistuoja nuomonė, kad Antikristas jau nuo vaikystės yra apsėstas šėtono.

Anot Solovjovo, Antikristas žino apie Dievo buvimą, bet Jo nemyli. Solovjovas rašo, kad Antikristas pasiekęs Kristaus amžių, nusisuka nuo Jėzaus, paneigdamas Jo prisikėlimą, ir vietoj ankstesnio racionalaus ir abejingo Dievo garbinimo, skleidžia vidinę neapykantą. Iš to kyla didžiulė neviltis, kurią Antikristas, pasak Solovjovo, nori baigti savižudybe! Tokioje situacijoje įsiterpia ne Dievas kaip Išganytojas, bet Jo priešininkas. Jis pašalina visas Antikristo abejones dėl Jėzaus, kad Jėzus nėra „pirmtakas", kurį reikėtų garbinti. Vietoj to, prasideda Antikristo misija ir jam suteikiama galia, reikalinga įvykdyti savo misiją. Tai sugundymas valdžia (geriau: piktnaudžiavimas valdžia), Jėzaus atmestas dykumoje, o Antikristo priimtas, nes jis garbina ne Dievą, bet save!

Ši trumpa Solovjovo minčių santrauka turi keletą dalykų, vertų apmąstymo. Jei pažvelgsime, pavyzdžiui, į Judo Iskarijoto, Jėzaus mokinio asmenį, negalime teigti, kad Judas iš pat pradžių norėjo išduoti Jėzų. Kaip ir kiti mokiniai, jis dalinosi gyvenimu su Jėzumi, liudydamas Jo Žodžius ir stebuklus. Kada jis ėmė vidujai tolti nuo Jėzaus? Ar Judas iš tiesų nemylėjo Jėzaus? Ar jis tikėjosi iš Jėzaus ko kito? Ar godumas buvo tas vienintelis lemiamas motyvas išduoti savo Viešpatį, kaip iš pradžių liudija Biblija?
Negalime būti tikri dėl visko, tačiau sakoma, kad šėtonas įėjo į Judą per paskutinę vakarienę, Jėzui padavus jam duonos. Tai buvo akimirka, kai šėtonas jį apsėdo, ir šis sėkmingai atliko išdavystę, kurią jau nešiojosi širdyje (7). Žinome, kad Judas – kaip sako Šv.Raštas – negrįžo prie Jėzaus ir iš nevilties nusižudė.

Anot Solovjovo, Antikristas patyrė kažką panašaus į "priešingą atsivertimą", „šėtonišką prasiveržimą“! Tokia mintis nėra sunkiai suprantama, nes šiek tiek žinome apie angelų nupuolimą. Galima manyti, kad puolę angelai iš pradžių gyveno bendrystėje su savo Kūrėju. Kai kurie autoriai mano, kad angelų maištas įvyko Dievui pasakius, jog antrasis Dieviškas Asmuo taps Žmogumi ir turės žmogišką motiną, kuri bus garbinama kaip Angelų ir žmonių Karalienė.
Be jokių abejonių, puolę angelai žino apie Dievą, bet jie Jo nemyli!

Biblinis pasakojimas apie žmogaus nuopolį ir atsitolinimą yra skirtingas nei angelų nupuolimas. Matome, jog žmogus iš pradžių gyveno artimame santykyje su Dievu, kol gundytojas neprisiartino prie jo, kad šis sukiltų prieš Dievą.

Biblijos ištrauka apie Antikristą teigia: " Jie yra išėję iš mūsų, tačiau nebuvo mūsiškiai…" ir pasako, jog galima prielaida, kad Antikristas gali būti asmuo, būvantis religinėje aplinkoje ar bent jau kilęs iš jos (8). Kreipimesi per radiją 1947m. Kardinolas Fultonas Sheen’as iš Niujorko taip pasakė apie Antikristą: "Jis net kalbės apie Kristų, ir sakys, kad Jis buvo nuostabiausias kada nors gyvenęs Žmogus..."

Todėl taip sunku jį atpažinti, nes jis gali naudotis religine terminija, suteikdamas jai kitą prasmę, taip klaidindamas žmones savo religinėmis žiniomis!

(1) Jn 10,4-5
(2) 2 Kor 11,14
(3) Lk 21,28
(4) Pr 3,1-3
(5) pgl. 2 Tes 2,3-12
(6) Mt 4,8-9
(7) Jn 13,27
(8) 1 Jn 2,18-19

Bus tęsinys!

atgal




Spausdinimui